kemėras

kemė̃ras sm. (2) 1. keblumas, gaištis, nepatogumas, sunkumas: Kemė̃ras su jaučiais arti Š. Kemė̃ras – jaučiai, nepakajus – kumelė, geras daiktas – dūdelė [tinginio kalba] J. Su linais ilgas kemė̃ras: merk, trauk, mink, brauk... Ds. Nesidėk per daug daiktų [kelionėn], tik kemėras Dbk. Jis mums didžiausias kemėras Pnd. Man su juo tai vieni kemė̃rai Lnkv. 2. scom. nedailus, griozdiškas daiktas: Tokia kemė̃ras ta mašina – nepirkau Ds. Staklės gryčioj – didelis kemė̃ras: visą gryčią užkemėroję, užkemėravę turi Ds. Nebuvo gryčioj kemė̃ro, tai va kaladę parioglinai Dkk. To skrynia čia tai kaip koks kemė̃ras Sb. Nešk šitą kemėrą iš gryčios: nėra kur ir apsisukt Km. 3. scom. nerangus, griozdiškas žmogus; niekam tikęs žmogus: Tai kemėras, eina ir užkliūva An. Toks jau kemė̃ras: nė kojų nepakelia eidamas Dgl. Jau didesnio kemė̃ro, kaip ana, išilgai svieto nerasi Ds. Ot kemė̃ras, papylė girą Dgl. Toks kemėras tik pupõs statyt Sv. Ot tai kemėras, jis niekuomet gražiai neapseis Kp. Duris uždaryk, kemėrai! Rk. Perkūnas ir griausmas tokio kemėro neims Ob.